chiolyn

Rudenys nukloja lapais Tavo sielą ir mintis.

Ir iki kelių kraujuojančiuose klevo vaikuose įklimpsti. Šiukšda po kojomis mirštantys lapai ir Tau taip pasiutusiai gražu ir gera. Lyg ne miegui, o naujai gyvybei Žemė ruoštųsi. 

Jų gyvenimas tobulas. Turi tobulai baltus namus su retų augalų sodu. Jie važinėja dideliais automobiliais, turi garažą, panašiu į tavo butą. Jiems niekad nelyja ir akmenys bate neįstringa. Jie augina tris vaikus. Būtinai tris. Turi šunį, kurį vežasi į šeimos išvykas. Jų namuose - plačiaekranis televizorius ir išmanusis telefonas. Jie nuolat idiotiškai šypsosi. Nes šypsotis reikia. Jie gimė, bet negyvena.

Mes gyvenam įdomų gyvenimą. Turim namus. Arba neturim. Mūsų sodas - miškas ir pievos. Mes mokam skristi. Mes verkiam arba juokiamės. Kartais tai darom kartu. Mes geriam daug vyno ir rūkom. Mes mirsim, bet nors gyvenam.

Nostalgija neišmatuojama pirštais. Ją kartais atneša vėjas pro atdarą langą. Arba primena lapai, mirštanys po kojomis. Ji slepiasi vakaro šilumoj arba židinyje, kai kieme obuoliai baigia nubyrėti.

Nostalgija gali priversti tave verkti. Arba juoktis. Tu negali pasirinkti - renkasi ji.

Nostalgiją gali gauti paštu arba su kalėdiniais sveikinimais. Ji užeina arbatos, nors tu nekvieti prisėsti. Ji yra. Ir nieko nepakeisi. 

Šiandien ji man groja akordeonu. O aš šypsausi.

Vėjams.

Jau išgerti visi puodeliai. Arbatos atšalusios.

Visi laiškai suskaityti, nuo žiūrėjimo pageltusiais lapais.

Išlaukti visi iki vieno. Sekmadienio rytai. 

Norėčiau kas kartą kaip šįryt, kaip vakar. 

Ir vėl septintą dieną savaitės. Sėdėsim ir lauksim. 

Žiūrėsim, kas bus. 

Berniukas: Andriau, o iš kur atsiranda vaikai?

Vyresnis brolis: kaip iš kur.. iš pilvo.

Berniukas: Aaa.. O tai kai užaugsiu galėsiu turėti vaikų iš pilvo?

Vyresnis brolis: Ne, vaikus gimdo tik mamos.

(po pauzės)

Berniukas: Tada aš būsiu mama.

Greitis buvo milžiniškas. Naujutėlaitis "mersas" lėkė plentu nepaisydamas kelio ženklų. Ir iš kur tas vaikas išdygo? 

"Ir apskritai,- pagalvojo automobilio vairuotojas apžiūrinėdamas ar neliko kokio įbrėžimo,- kas leidžia vaikams taip lakstyti?"

Nepatenkintas įsėdo atgal. "Mersas" nurūko keliu tolyn.

"Kai užaugsiu, ir aš tokią mašiną turėsiu"- dar spėjo pagalvoti vaikas prieš mirtį.

14 mėlynų obuolių. Neskabytais koteliais.

13 saulėgrąžų prieš atokvėpį dienos galvas panarinusių.

12 rusų karių, sudėję galvas ant akmens sausą duoną valgo.

11 benamių katinų po Paryžiaus saule. Rainų šiek tiek.

10 vaikų, didelėm akutėm svajones popieriniais lėktuvėliais laido pro langą bendrabučio.

9 žvyrkeliai per šimtmečius pienu sulieti. Ką padarysi, kad pienininkas šalia gyvena.

8 randai po kaklu, kurie ten amžiams pasiliks . Arba 8 istorijos apie katino maudynes.

7 saulės spinduliai virš Tavo sumerktų akių. 

6 žąsys, pametusios vaikus. Tiek pat vaikų, pametusių žąsis.

5 pasakos prieš miegą. Apie mokesčių mažinimą ir našlaitę.

4 stygos. 4, nes groti kažkas nemoka.

3 buteliai vyno, nors pilnų tik pusantro.

2 žmonės vienas prieš kitą. Nesikalba. Pykstasi, bet šypso vienas kitam. Nes to etiketas nedraudžia.

1 ir tuo viskas pasakyta...

Aš esu truputis šlaito. Pievos žalumo šiek tiek.

Esu mažytis gabalas dangaus. Ir pasakos eilutės neišgirstos, kai vaikai akis sumerkia.

Ant pagalvės rytojui. Prieš auštant - tyla,

Žydėjime vasaros - aguona. Esu. 

Ar išsaugosi tokią, pasauli, mane?

- tai ne depresijos ir paaugliškų iliuzijų persunktas kūrinys,
tiesiog kažkas ant vinies užlipo.

Esi žmogus. Kvėpuoji, 

Lauki ir kartais sulauki.

Esi žmogus. Toks mažas, nedidelis. Į delnus telpantis.

Bėgantis, nespėjantis, kliūvantis, rėkiantis, verkiantis, besijuokiantis,...

Esi žmogus. Ir nieko čia nepadarysi.

Sėdim. Tylim. Kažkas nevykusiai pajuokauja – kiti nevykusiai nusijuokia. Nevykęs laikas nebetenka prasmės. Taip ir esam: be laiko, be erdvės, be savęs.

Ar pameni, kaip šeštadieniais sirgdavau prisiminimais? Kaskart vis kažko ilgėdavausi. Iki šios tesiilgiu, su kiekvienu šeštadieniu vis labiau ir daugiau. Susivėlusi ir akim užmiegotom. Su puodeliu arbatos ir skruostais baltais. Aš - ilgiuosi. O tu sėdi užsimerkęs ir klausai kvėpavimo, ir tyli, ir sakai pats sau : Netrukdysiu, matyt ji pavasarį prisimena. 

Šeštadienio rytais nereikia liūdėti, rytai liūdi už tave.

(Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/wcmcwi/ )

Mano akys – didelės. Nužiūri dangų pasmeigusius bokštus.

Mano akys – mėlynos. Lyg norėtum į bedugnę nušokti.

Mano akys – pavargusios. Nepakils šiąnakt.

Mano akys – sausos. Nuo stebėjimo Tavo. Nuo skėčio.

Mano akys – liūdnos. Šitiek skausmo aplinkui. Ir dar ketvirtis viduj.

Mano akys dvi. Keista? Mano akys nori.

Sutikti Tavo akis.

Ir, kad būtų šitaip

Per amžius.

Keramikinės plokštelės, dramblių straublių apvalkalas ir liftai. Daug liftų, kylančių į dangų. Skriejančios lėkštės iš siurrealistinių paveikslų aplinkui. Kylant. Pirmas aukštas – lediniai marmuro laiptai. Antrasis – vyšninis kiautas, saugantis nuo vėjo. Trečiasis – tu. Tu įlipi. Pasilieki. Kyli aukštyn. Ketvirtasis – vynas ir migdolai. Penktajame liftas užstringa. Taip ir liekam be dangaus.

Tu sakai – gal išdaužom langus? Užsimerkiu, nes bijau, be galo bijau šukių. Tu dantimis išvagoji kelią tarp stiklų ir lengvais žingsniais galiu pasiekti ribą. Mes nebesam lifte. Kvepia laukinėmis kriaušėmis ir darosi ankšta šiam pasauly. Noriu kito. Padovanoti man pažadi jį ir dar čiobrelių puokštę. Su viena rugiagėle kišenėje. Man patinka, kai sninga rugiagėlėm. Tada žemė mėlynesnė už dangų virsta. Ir mums nei dangaus, nieko, nei liftų, kylančių aukštyn nebereikia. Tik mėlynų akučių čiobrelių laukuose. Kai pasineri veidu į žolę, akim į žemę, imi galvoti. Ims ir užpils Dievas ant pievos verdančio lietaus. Kiek daug čiobrelių arbatos išeitų.

Guli ir galvoji, o jei drambliai bestraubliai nuo stogų šokinėtų.. Ar sulaužytų jie keramikines grindis? Ar kiautą pramuštų ir Šiaurės vėjas pasiektų čiobrelių laukus? Bėgam išsigandę šios nelaimės. Prie liftų. Arbata jau kaklą siekia. Nagus iki kraujo nugramdę braunamės. Pro išmuštus langus virstam į vidų ir meldžiamės savo dievams, kad leistų į viršų pakilti. Šeštas aukštas – porceliano lėlės baletą audžia, septintame užspaudi man lūpom akis, aštunto aukšto lyg ir nebuvo, o devintame mums laikas išlipti.

Gražus pasaulis pro debesis žiūrint į žemę. Lyg musės ant puodelio krašto pakibę, mes žiūrim kaip skęsta arbatoj drambliai, ir jau niekam – nei vyšnios, nei laiptai nerūpi. Tu apkabini mane per pečius ir sakai, tik tyliai, kad dievai negirdėtų – Ar matai kaip gerai, kai stiklus daužyti moki? Tikriausiai tiesa, pagalvoju, ir prakandu moliūgo skiltelę, lyg tyčia kišenėn įdėtą.