chiolyn

Rudenys nukloja lapais Tavo sielą ir mintis.

Ir iki kelių kraujuojančiuose klevo vaikuose įklimpsti. Šiukšda po kojomis mirštantys lapai ir Tau taip pasiutusiai gražu ir gera. Lyg ne miegui, o naujai gyvybei Žemė ruoštųsi. 

Jų gyvenimas tobulas. Turi tobulai baltus namus su retų augalų sodu. Jie važinėja dideliais automobiliais, turi garažą, panašiu į tavo butą. Jiems niekad nelyja ir akmenys bate neįstringa. Jie augina tris vaikus. Būtinai tris. Turi šunį, kurį vežasi į šeimos išvykas. Jų namuose - plačiaekranis televizorius ir išmanusis telefonas. Jie nuolat idiotiškai šypsosi. Nes šypsotis reikia. Jie gimė, bet negyvena.

Mes gyvenam įdomų gyvenimą. Turim namus. Arba neturim. Mūsų sodas - miškas ir pievos. Mes mokam skristi. Mes verkiam arba juokiamės. Kartais tai darom kartu. Mes geriam daug vyno ir rūkom. Mes mirsim, bet nors gyvenam.

Nostalgija neišmatuojama pirštais. Ją kartais atneša vėjas pro atdarą langą. Arba primena lapai, mirštanys po kojomis. Ji slepiasi vakaro šilumoj arba židinyje, kai kieme obuoliai baigia nubyrėti.

Nostalgija gali priversti tave verkti. Arba juoktis. Tu negali pasirinkti - renkasi ji.

Nostalgiją gali gauti paštu arba su kalėdiniais sveikinimais. Ji užeina arbatos, nors tu nekvieti prisėsti. Ji yra. Ir nieko nepakeisi. 

Šiandien ji man groja akordeonu. O aš šypsausi.

Vėjams.