chiolyn

Keramikinės plokštelės, dramblių straublių apvalkalas ir liftai. Daug liftų, kylančių į dangų. Skriejančios lėkštės iš siurrealistinių paveikslų aplinkui. Kylant. Pirmas aukštas – lediniai marmuro laiptai. Antrasis – vyšninis kiautas, saugantis nuo vėjo. Trečiasis – tu. Tu įlipi. Pasilieki. Kyli aukštyn. Ketvirtasis – vynas ir migdolai. Penktajame liftas užstringa. Taip ir liekam be dangaus.

Tu sakai – gal išdaužom langus? Užsimerkiu, nes bijau, be galo bijau šukių. Tu dantimis išvagoji kelią tarp stiklų ir lengvais žingsniais galiu pasiekti ribą. Mes nebesam lifte. Kvepia laukinėmis kriaušėmis ir darosi ankšta šiam pasauly. Noriu kito. Padovanoti man pažadi jį ir dar čiobrelių puokštę. Su viena rugiagėle kišenėje. Man patinka, kai sninga rugiagėlėm. Tada žemė mėlynesnė už dangų virsta. Ir mums nei dangaus, nieko, nei liftų, kylančių aukštyn nebereikia. Tik mėlynų akučių čiobrelių laukuose. Kai pasineri veidu į žolę, akim į žemę, imi galvoti. Ims ir užpils Dievas ant pievos verdančio lietaus. Kiek daug čiobrelių arbatos išeitų.

Guli ir galvoji, o jei drambliai bestraubliai nuo stogų šokinėtų.. Ar sulaužytų jie keramikines grindis? Ar kiautą pramuštų ir Šiaurės vėjas pasiektų čiobrelių laukus? Bėgam išsigandę šios nelaimės. Prie liftų. Arbata jau kaklą siekia. Nagus iki kraujo nugramdę braunamės. Pro išmuštus langus virstam į vidų ir meldžiamės savo dievams, kad leistų į viršų pakilti. Šeštas aukštas – porceliano lėlės baletą audžia, septintame užspaudi man lūpom akis, aštunto aukšto lyg ir nebuvo, o devintame mums laikas išlipti.

Gražus pasaulis pro debesis žiūrint į žemę. Lyg musės ant puodelio krašto pakibę, mes žiūrim kaip skęsta arbatoj drambliai, ir jau niekam – nei vyšnios, nei laiptai nerūpi. Tu apkabini mane per pečius ir sakai, tik tyliai, kad dievai negirdėtų – Ar matai kaip gerai, kai stiklus daužyti moki? Tikriausiai tiesa, pagalvoju, ir prakandu moliūgo skiltelę, lyg tyčia kišenėn įdėtą.