chiolyn

Sėdim. Tylim. Kažkas nevykusiai pajuokauja – kiti nevykusiai nusijuokia. Nevykęs laikas nebetenka prasmės. Taip ir esam: be laiko, be erdvės, be savęs.

Ar pameni, kaip šeštadieniais sirgdavau prisiminimais? Kaskart vis kažko ilgėdavausi. Iki šios tesiilgiu, su kiekvienu šeštadieniu vis labiau ir daugiau. Susivėlusi ir akim užmiegotom. Su puodeliu arbatos ir skruostais baltais. Aš - ilgiuosi. O tu sėdi užsimerkęs ir klausai kvėpavimo, ir tyli, ir sakai pats sau : Netrukdysiu, matyt ji pavasarį prisimena. 

Šeštadienio rytais nereikia liūdėti, rytai liūdi už tave.

(Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/wcmcwi/ )