chiolyn

Berniukas: Andriau, o iš kur atsiranda vaikai?

Vyresnis brolis: kaip iš kur.. iš pilvo.

Berniukas: Aaa.. O tai kai užaugsiu galėsiu turėti vaikų iš pilvo?

Vyresnis brolis: Ne, vaikus gimdo tik mamos.

(po pauzės)

Berniukas: Tada aš būsiu mama.

Greitis buvo milžiniškas. Naujutėlaitis "mersas" lėkė plentu nepaisydamas kelio ženklų. Ir iš kur tas vaikas išdygo? 

"Ir apskritai,- pagalvojo automobilio vairuotojas apžiūrinėdamas ar neliko kokio įbrėžimo,- kas leidžia vaikams taip lakstyti?"

Nepatenkintas įsėdo atgal. "Mersas" nurūko keliu tolyn.

"Kai užaugsiu, ir aš tokią mašiną turėsiu"- dar spėjo pagalvoti vaikas prieš mirtį.

14 mėlynų obuolių. Neskabytais koteliais.

13 saulėgrąžų prieš atokvėpį dienos galvas panarinusių.

12 rusų karių, sudėję galvas ant akmens sausą duoną valgo.

11 benamių katinų po Paryžiaus saule. Rainų šiek tiek.

10 vaikų, didelėm akutėm svajones popieriniais lėktuvėliais laido pro langą bendrabučio.

9 žvyrkeliai per šimtmečius pienu sulieti. Ką padarysi, kad pienininkas šalia gyvena.

8 randai po kaklu, kurie ten amžiams pasiliks . Arba 8 istorijos apie katino maudynes.

7 saulės spinduliai virš Tavo sumerktų akių. 

6 žąsys, pametusios vaikus. Tiek pat vaikų, pametusių žąsis.

5 pasakos prieš miegą. Apie mokesčių mažinimą ir našlaitę.

4 stygos. 4, nes groti kažkas nemoka.

3 buteliai vyno, nors pilnų tik pusantro.

2 žmonės vienas prieš kitą. Nesikalba. Pykstasi, bet šypso vienas kitam. Nes to etiketas nedraudžia.

1 ir tuo viskas pasakyta...

Aš esu truputis šlaito. Pievos žalumo šiek tiek.

Esu mažytis gabalas dangaus. Ir pasakos eilutės neišgirstos, kai vaikai akis sumerkia.

Ant pagalvės rytojui. Prieš auštant - tyla,

Žydėjime vasaros - aguona. Esu. 

Ar išsaugosi tokią, pasauli, mane?

- tai ne depresijos ir paaugliškų iliuzijų persunktas kūrinys,
tiesiog kažkas ant vinies užlipo.

Esi žmogus. Kvėpuoji, 

Lauki ir kartais sulauki.

Esi žmogus. Toks mažas, nedidelis. Į delnus telpantis.

Bėgantis, nespėjantis, kliūvantis, rėkiantis, verkiantis, besijuokiantis,...

Esi žmogus. Ir nieko čia nepadarysi.

Sėdim. Tylim. Kažkas nevykusiai pajuokauja – kiti nevykusiai nusijuokia. Nevykęs laikas nebetenka prasmės. Taip ir esam: be laiko, be erdvės, be savęs.

Ar pameni, kaip šeštadieniais sirgdavau prisiminimais? Kaskart vis kažko ilgėdavausi. Iki šios tesiilgiu, su kiekvienu šeštadieniu vis labiau ir daugiau. Susivėlusi ir akim užmiegotom. Su puodeliu arbatos ir skruostais baltais. Aš - ilgiuosi. O tu sėdi užsimerkęs ir klausai kvėpavimo, ir tyli, ir sakai pats sau : Netrukdysiu, matyt ji pavasarį prisimena. 

Šeštadienio rytais nereikia liūdėti, rytai liūdi už tave.

(Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/wcmcwi/ )